kopos

...

kas kart vis lėtesniais žingsniais, basomis kojomis vis labiau besinerdama į vėsų smėlį merginą vos po keletos minučių atsidūrė čia. seniai apskritai buvo kur nors išėjusi, o jūra rodos tinkamiausia vieta maloniam atsipalaidavimui mat net ošiančios jūros bangos ją visada žavėjo. susiradusi kiek geresnę vietą pavėsyje Koletė galiausiai pametė ant smėlio basutes kurias visą kelią laikė rankose ir pati prisėdo ant smėlio lėtai prie savo krūtinės prisitraukdama kelius ir rankomis apglėbdama šiuos. Koletės lūpos iškreipė nežymų šypsnį, tiksliau vien tik lūpų kampučių pasikėlimą, rodos pačiai sau.

Džošas ėjo iš kitos kopų pusės, kišenėje tarp pirštų sukiojo cizą. Moralinė dilema mintis užvaldė, jis lyg ir žadėjo mesti, bet retkarčiais viskas atrodė.. simply too much, to deal alone. Kolkas gaivus, sūrus oras ir jūros ošimas buvo neblogas pakaitalas. Stebėdamas jūrą iš nemažo nuotolio vaikinas prisiminė vaikystę, kuomet braidydavo po šaltą vandenį, kuomet šokinėdavo per bangas mėgindamas jų išvengti ir po kurio laiko visvien panirdavo.. tai buvo taip tolima. Naivu. Netikra. Iškvėpęs šiltą orą, nelabai galvodamas Džošas užkopė į vieną aukštesnių kopų ir sustojo pačioje viršūnėje. Prisimerkęs stebėjo horizontą, tą liniją, kur susiliejo dangus ir vanduo, kur leidosi saulė ir seniai paskendo jo vaikystės svajonės.

Šiosios žvilgsnis vis sekė bangas besibraunančia vieną per kitą ir į krantą ištempiančias ar vėl pas save susigrąžinančias dumblus. Neretai pati Koletė bandydavo įžiūrėti jūros pabaigą, tačiau dabar tik dar kartą įsitikino, kad tai tikriausiai neįmanoma, žmogaus akis neretai neleidžia įžvelgti vienokių ar kitokių malonumų. Kad ir kokia mergina jautėsi atsipalaidavusi ir rami negalėjo nepajusti, kad visgi čia yra ne viena. Žinoma, neretai paplūdimys buvo grūste prigrūstas žmonių tad ši nei kiek nenustebo, bet šioks toks instinktas, ypač žinant, kad šitam mažam pasaulėly gyvena ne vien bejėgiai žmonės privertė ją atsisukti ton pusėn. Kurį laiką ji tiesiog žvalgėsi mat saulės spinduliai tvieskiantys tiesiai į akis niekaip neleido įžiūrėti kad ten galėtų būti. Delnu nusibraukusi plaukus jau buvo pasiruošusi nusisukti, tačiau akys rodos instinktyviai pakilo aukščiau pastebėdamos vaikiną. Ji nematė gerai jo veido, tačiau tai netrukdė atpažinti jog ten Džošas. Koletės kojos atsitiesė tik dar labiau pasinerdamos į vėsų smėlį ir šitaip leisdamos merginai visu kūnu pasisukti ton pusėn.

Pajutęs įdėmų žvilgsnį, o gal tik instinktyviai, prisiminęs kuriame laikotarpy iš tiesų gyvena Džošas apsidairė. Žvelgia į paplūdimį ir svarsto, kuris iš tų, pirmu žvilgsnių atsipalaidavusių ir nerūpestingų žmonių pasiruošęs nuleisti artimiausiui kaimynui kraują. Mintyse dar pats iš savęs pasijuokia, kodėl negali kelias minutes pabūti paprasčiausiai patenkintas gyvenimu? Taip, jo penkios minutės. Išsitraukęs kiek aplamdytą nelemtą cigaretę prisidega ir tuomet akies kampučiu kliudo atokesnėje vietoje sėdinčią Koletę. Kilstelėjęs lūpų kampą cizą numeta į smėlį ir sutrina batu. Šiek tiek ironiška, jo mylimai pavyksta išsaugoti gyvenimus vien savo egzistensija. Nuslydęs nuo kopos su kalnu smėlio Džošas priėjo prie jos ir ištiesė sėdinčiai merginai rankas.
- Koks nedidelis šitas miestas.- šypsosi, jų susitikimas turbūt geriausias per šią dieną nutikęs dalykas. Tikisi, labai tikisi, kad jiem abiem tas penkias minutes pavyks pratęsti trugdomiem tik vienas kito balsui.

Visą tą laiką, tas kelias minutes, galbūt net tik sekundes ji stebėjo vaikiną, kiekvieną jo judesį laukdama kol ir pati bus pastebėta. Net dabar, tos atrodo kelios minutės kurios tebuvo maža laiko dalis sugebėjo pavirsti į rodos visą amžinybę, kone visą šviesmetį privertusi merginą laukti. Džošui ėmus leistis žemyn Koletės lūpos iškreipė malonų šypsnį, o akys suspindėjo iš didžiulo džiaugsmo ir pasitenkinimo, kad gali vėl matyti jį. Šiam vis labiau artėjant prie jos kojos regis pačios norėjo stryktelt ir pasileisti ton pusėn, tačiau tuo pat metu abi jos pasijautė ir kokio švino pilnos, net sunku visą tą jausmą apsakyti. Kai nori, bet negali. - Ir tik dabar suprantu kokia aš laiminga, kad jis mažas,- lengvas atodūsis pasklidęs iš merginos lūpų. Lėtai pakėlusi rankas nuo smėlio tvirtai įsikabino į Džošo rankas ir ji pati galiausiai vėl atsistojo ant tvirtos žemės žvelgdama mylimam žmogui į akis be kurių paskutinių metu net blaiviai mąstyt negalėjo, dar keletas dienų ir ji iš vis tikriausiai būtų paskendusi gilioj depresijoj.

Bučkis nusileido ant Koletės nosies, tuomet davęs sau akimirką pasimėgauti pažįstamu kvapu ir pirmokišku galvos svaiguliu Džošas kilstelėjo merginą ir tokį patį paaa padovnojo minkštoms lūpoms. Štai koks jo atsakymas. Atsargiai nuleidęs šitą plunksniuką atgal ant smėlio pasistengė timptelėt savo lūpas aukštyn, rodos prieš tai tik stovėjo kaip stuobrys, mėgaudamasis tuo tūkstančiu stebuklingų dalykų, sudarančių vieną paprastą veiksmą.
- Džiaugiuos tave matydamas.- paleidęs vieną iš rankų tarsteli paprastai, ir nuoširdžiai tikint, tuo ką sako, šypsena tik praplatėja. Nagi, kiek jie iš tiesų nesimatė? Kad ir kiek, laiko tarpas atrodė amžinybė. Įdomu, kuris kuriam turės šitai atlyginti?

Dantukais pasigavo savo apatinės lūpos kraščiuką ir kelis kartus krimstėjo, pajutusi mielą bučkį nosytėn tyliai sukikeno pirštukais persibraukdama per tą vietą mat tai nežymiai sukuteno. Ir pati dar spėjo apdovanoti vaikina keliais, kad ir menkais, bet laaaabai nuoširdžiais bučinukais. Pasijautė dabar tokia kažkam vis dar reikalinga ir net mylima, tikriausiai visada taip ir buvo, bet tik trumputis nesimatymas priverčia viskam atsiskleisti. - Net neįsivaizduoju kaip atpasakoti tą jausmą apie tai kaip džiaugiuosi jausdama tave šalia,- ta rankutė kuri vis dar laikė Džošo delną nestipriai spustelėjo sunerdama judviejų pirštukus. Žengusi vieną žingsnį, ne, veikiau pusę žingsnio atgal greitai nužvelgė vaikiną suraukdama nosies galiuką. - Kažkoks sulįsęs ar tik man čia taip atrodo?- lėtai ir gana rūpestingai iškėlusi antakius aukštyn vėl priartėjo prie šio. Nekeista jei ims ir pareikš, kad neturėjo laiko tokiam dalykui kaip maistas ar šiaip apart jos daugiau niekas juo ir nebesirūpina.

Ei jis visad buvo toks. Ilgas ir plonas. Kaip lavonas, haha.. not funny. Jau ketina prisiekt savo saulei, jog daugiau raumeninų masės prisiaugins, nes gal būt šiai gėda su juo viešumoj pasirodyt, bet labiau įsigilina į žodžius ir pasistengia suprasti, gal Koletė jam kažką netiesiogiai pasufleruoti mėgina?
- O jeigu kartu nueitumėm į artimiausią kavinukę ir pasimtumėm ko nors išsinešimui?- spusteli josios rankutę, bet iš tiesų pats laukia kokios nors apvaizdos iš aukščiau. Kaip žinoti, ar gera linkme suka?- Galėtumėm grįžti atgal į kopas, arba kur nors arčiau jūros ir papietauti kartu.- po truputį dėlioja mintis ir žvelgia į jos veidelį, kuriame atsispindi besileidžiančios saulės žaismas.- Arba tiesiog pavalgyti viduje.- irgi alternatyva.. tik kurkas žemiškesnė.

Įdėmiai besiklausydama vaikino žodžių kelis kartus sulinksėjo ir dar įkvėpė gaivaus pajūrio oro. - Hmm, na, aš nieko prieš,- nudelbusi akis į smėlį kojos pirštų galiukais perbraukė per šį, tačiau ilgai neužsižaidė mat akys vėl greitai pakilo prie Džošo veido. Ištiesusi laisvąją savo ranką captelėjo ir kitos jo rankos delną ir suspaudusi tarp savų pirštų timptelėjo patį vaikiną arčiau savęs, žinoma, jei jau tai iš vis bebuvo įmanoma. - Irrr, pasilikčiau ties pirmojo varianto, čia kur kas malonesnė aplinka, o ir žmonių nebe tiek daug.